Miegamasis

Lėtai pradaro didžiules miegamojo duris. Apsižvalgo- kambarys prabangus, erdvus, šviesus. Atėjusi prie langų pasižiūri į gražų miškų ir kalnų peizažą. Apačioje jos dėmesį patraukia du vaikinai. Ilgai į šiuos nespoksojusi nusisuka. Pagaliau namai. Pagaliau lova, kambarys, spinta. Pagaliau bus kur pasilikti ir grįžti. Taip prisėda ant lovos. Girdi dvi merginos kikena ir šnekasi kartu. Atrodo jos labai gerai sutaria. Būtų nemandagu įsiterpti... O kur Fred? Tikriausiai su kitais klano vaikinais. Atsigulia Bree ant lovos. Nėr šiai ką veikti. Lyg su tomis mintimis užmiega.

Pasibeldžia į Bree kambarį ir pasukęs rankeną atidaro duris. Iš lėto išlenda iš už durų, kad įsitikintų, jog netrukdo jai. Pamato ją miegančią lovoje. Užeina drąsiau į kambarį ir mosteli ranka Diego, kad sektų paskui jį. Prieina prie Bree lovos ir atsisėda šalia jos miegančios. Suima ją už rankos ir truputį ją papurto.
-Bree, kai kas nori su tavimi pasimatyti.

Kartu į kambarį įeidamas ir pamatydamas miegančia Bree plačiai išsiviepia, nes toks vaizdas jam patiko, jis džiaugėsi, kad ji gyva ir jis ją mato čia.
Stovėdamas prie Fred nieko nesako ir tyliai laukia, kol Bree pabus.

Truputėlį pajuda. Kiek apsimiegojusi Bree buvo. Laisva ranka pasitrina veidą. Tada po truputėlį atsimerkia.
-Galvojau tu su kitomis Dacijomis.
Tada Bree akys nukrypsta ties kitu šešėliu.
-Turbūt vis dar sapnuoju.
Stebi į Diago atvaizdą.
-Įžnybk man.
Atsisuka į Fred. Nuošidžiai buvo pasimetusi.

Nusijuokia. Kažko panašaus ir tikėjosi. Atsistoja nuo lovos ir atsitraukia prie lango. Galvos linktelėjomu parodo, kad Diego judintųsi prie Bree.
- Paliesk ją, gal susipras.

Nuoširdžiai besišypsodamas merginai priena prie jos ir atsitūpdamas švelniai uždeda abi rankas ant jos kelių.
-Aš nesu sapnas, Bree.
Vis dar šypsodamasis nenuima rankų nuo jos kelių, o tik žvelgia į jos tamsias akis tarsi jo žvilgsnis įtikintu, kad jis nėra sapnas. "Aš sugrįžau, mano meile"

Iš gulėjimo pozos greit atsisėda ir apsikabina Diago. Apsikabinusi lyg įsitikina, kad šis tikrai gyvas. Mat kaip viskas buvo. riley Victorijos paliepimu sukūrė naujagimių klaną prieš Cullenus. Klanas tupėdavo sandelį, išeidavo į lauką tik naktį ir žudydavo žmones. Diena jiems buvo pasakyta, kad saulės šviesoje sudegtų. Tiesa tame klane kiek vienas norėjo įrodyti, kad jis yra geresnis. Bree buvo be galių, silpna, smulkutė. Visad slėpdavosi už Fred, kuris šią apgyndavo. Todėl šie dabar artimi. Kartą naktį ją užnekino Diago, jijs nemėgo konkurencijos tarp visų būryje, ir buvo toks pats smalsus kaip Bree. Vieną naktį jie užsišnekėjo, oloje ir pamatė, kad saulė patekėjo. Šie du pasislėpė šėšėlį. Valandų valandas laukė kol saulė nusileis, ir taip kiek suartėjo. Iš smalsumo, pabandė kišti ranką ten kur saulė švietė. Ir pamatė tik odos blizgėjimą. Suprate, kad saulės šviesa jiems nepavojinga, po ilgų mėnesių slapstymosi tamsoje, šie abu stovėjo susikabine saulės spinduliuose. Diago nulekė naktį papasakoti Riley šio atradimo. O Bree saugiai grįžo į gaujos rūsį pas Fred. Bet tiesą Diago niekad negrįžo, o Bree buvo iš kart su visu klanu išsiūsta į mūšį. Jai tik buvo pasakyta Riley, kad Diago Saulės šviesoje sudegė, o ji puikiai tada vienintelė žinojo, kad tai netiesa. Per mūšį jie ėjo dieną. Paaiškino Riley ir primelavo jiems, kad čia vienintelė diena, kai saulė vampyrams nekenkia. Kol visi keliavo ties Forkso, Bree papasakojo Fred, kad saulė nekenksminga. Patikėjęs Fredas pasuko skirtingais keliais, ir mūšyje nedalyvavo, ir niekas jam netrugdė išeiti, nes jis buvo už visus galyngesnis. Bree niekas neleido pabėgti. Karo mūše ji liko. Ją ir Culennai norėjo priglausti, tik...Voltūriai nutarė šią nužudyt. Sunkiai Bree te pamena kaip ji nuo jų pabėgo, kaip gydėsi žaisdas. Tad manė Bree, kad Diago pabėgo ar kažką. Jie nebuvo pora, bet ir turėjo vienas kitam jausmų.
-Kaip. Kaip tu..?
Te išlemeno apsikabinusi šį.

Visai nieko negalvodamas abejomis rankomis stipriai apsivijo Bree kiek suspausdamas glėbyje. Jis ir pats negalėjo patikėti, kad vaikinui pavyko išsisukti ir likti gyvam. Niekada negalvojo, kad jis kada prisiglaus prie Bree kaip dabar. Sugrįždamas puikiai žinojo, kad gali nusivilti tuom ką ras. Buvo įsitikinęs, kad  Bree jau turi savo gyvenimą ir jam ten vietos nebebuvo. Jie abu nebuvo pora, todėl ir tikrai būtų nenustebęs, tačiau dabar buvo viskas kitaip. Vaikinui Bree nebuvo tik paprasta mergina. Jis ją įsimylėjo iki pat ausų jau tą dieną, kai jie abu pažino pasaulį iš naujo.
-Atleisk man, Bree. Norėjau tave susirasti iš karto po mūšio, tačiau buvo per daug pavojinga.
Paleisdamas ją iš savo glėbio uždeda vieną ranką ant jos dešinio skruosto, nenuleisdamas akių.
-Mane sustabdė tik nuovaka, kad jei tai padarysiu viskas bus baigta. Riley ir Viktorija nužudys mus abu.
Šnekėdamas lėtai nuima ranką nuo jos skruosto ir nuleidžią galvą, susidomėdamas grindimis.
-Negalėjau padaryt kitaip. Nebuvau pakankamai stiprus, kad galėčiau laimėti prieš juos abu. Slėpiausi, galvodamas, kad taip geriau mums abiems. Pasielgiau tikrai svanaudiškai ir pilnai suprasiu, jei nenori į mane žiūrėt. Pasakyk ir nesirodysiu. Man užteks ir tik to, kad matau tave laiminga.
Vis dar nuleidęs galvą lėtai atsisėda ant grindų ir abi rankas užsidėjęs ant galvos tyli. Pasakė viską ir žinojo, kad dabar viskas keisis. Nors ir bijojo jo atsako, žinojo, kad taip geriau.
Jis prisipažino, kad slapstėsi, nors galėjo išlyst ir dalyvaut mūšyje gindamas Bree ir kitus. Tačiau jis bėgo. Pasipustė padus, galvodamas, kad taip bus geriau abiems. Tačiau sugrįžęs suprato, kaip savanaudiškai pasielgė. Koks jo poelgis buvo kvailas.

Bree ir Diego pradėjus lietis jausmams ir pasiaiškiniams kur tiek laiko buvo ir kažkas panašaus, jis pasijaučia esantis kaip šuniui penkta koja. Sukrenkščia stovėdamas kambaryje tolėliau nuo jų.
- Jaučiuosi čia nereikalingas.
Mesteli paskutinį žvilgsnį pro langą ir išeina iš kambario.

Šypteli išėjus Fredui. Koks jis piktas, bet tuo pačiu mielas tik jai. Tikriausiai ji vienintelė gali tai įžiūrėti jame.
Paleidžia Diago ir jau su atstumu klausosi Diego atsiprašymo žodžių ir krato švelniai galvą.
-Viskas gerai. Grįžti ten- būtų buve savižudybė.
Jie bendravo artimiau tik dvi dienas. Kvailas vaikinas būtų jei aukotų givybę dėl trumpo susižavėjimo. Gal tik Bree taip mano.
-Gal gerai nebuvo. Jei ne Fred nežinau ką būčiau dariusi.
Šie trys turi bendra istorija, kurios paprastai neužmirši. Kiek erzina ,kad ši tokia liūdnoka.

Dar labiau save užgriauždamas kiek stipriau sukanda dantis, tačiau Bree to nematė, nes jis visą laiką buvo nuleidęs galvą. Kažkodėl nei vienas jos ištartas žodis nenuramino vaikino, o tik dar labiau parodė, koks kvailas jo sprendimas buvo.
-Viskas nėra gerai.
Purtydamas galvą pakelia pagaliau akis į Bree ir nuleidžia abi rankas sau nuo galvos.
-Neturėjau progos tau pasakyti anksčiau. Tačiau aš tave myliu Bree.
Pagaliau pasakydamas tai ką jau seniai norėjo toliau sėdi ant grindų žiūrėdamas į merginos akis. Viskas neturėjo taip būti. Jis turęjo prisipažinti kad ją myli jau pasakęs Riley su Viktorija apie savo atradimus. Viskas buvo suplanuota visai kitaip.
-Būtent todėl niekas nėra gerai. Turėjau būti su jumis ir kovoti. Gal ir nebūčiau gyvas, tačiau bent žinočiau, kad tu saugi.
Vėl nuleisdamas galvą vieną ranką uždeda sau ant kaktos pasiremdamas, o kita stipriai suformuoją kumštį.

-Myli?
Sėdi apšalusi, bet liežuvis neranda žodžių. Taip tiesiai ir vat pasakė jai į akis. Kiek vietoje sėdi sustingusi.
-Diego, ar žinai kas yra meilė?
Dabar jau Bree pakyla po lėto iš lovos ir atsistoja.
-Neįsimylėsi per kelias dienas.
Perbraukia ranka per plaukus. Nervai? Nerimas? Išgąstis? Apie pabėgimą Bree nebešnekėjo. Ji jau kartą pasakė, kad nieko tokio. Antrą kartą kartoti nežadėjo.

Pakeldamas visą galvą į Bree atsistoja ir švelniai suima jos dešinę ranką, pridėdamas sau ant krūtinės.
-Puikiai žinau. Ir tikrai nemeluoju sakydamas, kad įsimylėjau tave.
Su šiluma savo akyse žiūrėdamas tiesiai į Bree akis vis dar laiko jos ranką uždėtą ant savo krūtinės. "Aš nemeluoju, niekada tokiais dalykais nedrįsčiau juokauti"

Patraukia ranką nuo Diago krutinės.
-Diago, atleisk. Negaliu tuo pačiu atsakyti.
Matosi didelė nuostaba Bree akyse. Taip šilti jausmai gal ir yra. Bet ne meilė.
-Tu blogai supranti Meilę, mielasis.
Pakrato galvą ir nuleidžia akis.
-Man reikia pamastyti.
Pakelia atgal akis į vaikiną. Dabar ji nenorėjo aiškintis savo jausmų, o to labiau jo. Nejučiomis apsikabina save.

"Šaunuolis, sugebėjai išgąsdinti Bree." Uždeda abi rankas ant merginos pečių ir šiltai nusišypso.
-Viskas gerai. Nesitikiu nieko gauti atgal.
Nuimdamas savo rankas paeina kelis žingsnius atgal ir vis dar raminamai šypsosi. Jis tik norėjo, kad Bree būtų laiminga. Buvo sau pasakęs, jog nesvarbu, jei jie nebus kartu. Svarbiausia, kad laiminga būtų Bree. O jis tai išgyvens ir taip. Privalės išgyventi.
-Tiesiog noriu, kad žinotum kaip iš tikrųjų jaučuosi dėl tavęs. Neprašau, kad atsakytum man tuo pačiu. Tai būtų per daug savanaudiška.
Vis dar nepaleisdamas šypsenos apsisuka ir uždeda abi rankas sau už galvos, jas sulengdamas per alkūnes. "Nesvarbu, jei Bree nieko rimto man nejaučia. Tik noriu būti netoli jos ir padėsi visaip kaip tik galiu, kad ji būtų laiminga. Nors ir ne su manimi."

-Jaučiuosi taip nesmagiai atstumdama tave.
Kiek liūdnesniu žvilgsniu žiūri. Jai patinka Diago, tikrai nenori šio atstumti. Neturi to omenyje. Stebi kaip šis neriasi iš kailio.
-Ką žadi daryti dabar? Toliau klajoti, ar apsistoti?
Tikriausiai jau suprantama ties kur ši tema buvo kreipiama. Stengia savo tonu apramintį taip pat šį, kaip ir jis stengėsi raminti ją.

Bree pakeitus temą atsisuka atgal, nuleisdamas rankas ir vėl šypsosi sau įprasta, plačia šypsena. Nenorėjo dar labiau jos liūdinti, tad nusprendė daugiau nebekalbėti apie savo jausmus ir pridaryti jai nepatogumų.
-Nežinau. Po kolkas neturiu nustatytos krypties.
Kilsteli pečiais, nes nuoširdžiai nežinojo ką darys toliau. Net negalvojo apie apsistojimą kažkokiame klane. Jis sugrįžo ne tam, kad susirastų draugų.
-Abejoju, kad Victoria sėdės ramiai po to, kai visi ją išdavėme.
"Nenoriu, kad ji sugriautų tavo ar Fred gyvenimus. Tam ir esu čia, kad tas neįvyktų." Kiek atsidūsta, galvodamas kaip susitvarkyti su ja. Jis tikrai nebuvo pakankamai stiprus, kad galėtų per daug veltis į reikalus su šia.
-Laikinai galvoju apie gyvenimą medžiuose, šalia jūsų abiejų.
Nusijuokia, nes tai nuskambėjo juokingai ir žvelgia Bree į veidą.

-Būdami pas Dacias mes tikrai esame saugūs ir laimyngi.
Nejučiomis įkanda sau į lūpą be mąstydama.
-Siūlyčiau ir tau prisidėti.
Keista buvo tai dabar siūlyti, kai ji ką tik atstūmė šį vaikiną.

Matydamas kaip Bree įsikanda į lūpą greitai prieina prie jos uždėdamas savo pirštą ant jos lūpų kiek suraukia kaktą, tačiau supratęs ką daro staigiai atsitraukia nusisukdamas nuo merginos.
-Nesu talentingas vampyras. Nemanau, kad mane priims.
Norėdamas sau užvošti už neapgalvotus veiksmus ir sulyginti save su žemėmis stebi kas vyksta per langą, bandydamas nuslėpti savo drovumą vieną ranką uždeda sau ant sprando ir perbraukia jį savo ranka. "Po velniais. Kas su tavimi negerai? Pats sakei, kad tau rūpi Bree laimė ir nesvarbu, jei ji laiminga be tavęs. Susimildamas suimk save į rankas pagaliau."

Kiek Bree suglumo. Paleidžia savo lūpą. Jai reikia aplamai priprasti prie minties, kad jis gyvas. Jai vis  dar viskas vyksta per greitai.
-Čia nereikia įpatingų galių.
Dabar žiūri į savo rankas, kad nereikėtų Diago nusukti žvilgsnio. Ji nenorėjo, kad šis jaustūsi nejaukiai.
-Patekau aš, patektum ir tu.
Įdomu ar tai buvo iš širdies pasiūlymas, ar iš mandagumo.

Susiraukia nuo paskutinių jos žodžių. "Ką tai turėjo reikšti : Patekau aš, pateksi ir tu ?" Kiek supyko už tokius žodžius tačiau gerai suvaidindamas, kad tai praleido pro ausis vėl žvelgia į Bree.
-Aš nežinau ar turėčiau. Nenoriu tau sukelti nepatogumų ir maišytis po kojomis.
Viską pasakydamas norėjo susimti jos smakrą, kad žiūrėtų į jo akis, bet stipriai valdėsi to nepadarydamas. Kitaip ji tikrai išspirs jį iš čia ir neleis būti net šalia. O tai jau būtų kiek negerai. Tokiu būdu negalėtų apginti Bree. Kažkodėl jo nuojautė sakė, kad dabar būtų pavojinga ją palikti. O jo nuojauta visada buvo taikli.

-Kaip kitaip dalyvausi mano gyvenime, jei neprisidėsi prie klano?
Dabar jau Bree nusišypsojo švelniai vaikinui. Eina link drabužių spintos. Merginai reikėjo persirengti.
-Vladimir atrodo priima visus.
Sustojus prie spintos ją atsidaro. Vieną kitą rūbą apžiūri.
-Nesimaišysi gi po kojom. Gyvensi ir savo gyvenimą.
Apsisuka išrinktaisiais rūbais ir atsisuka į vaikiną.
-Bet daugiau neįkalbinėsiu. Kaip nori.
Kilsteli šypsenelę lyg viskas būtų ok.

Visą laiką klausydamas Bree niekaip negalėjo nuspręsti kaip jam elgtis. Kiek pasimetęs įnirtingai mąsto, bet vis tiek nesugeba sugalvoti kaip čia padaryti geriau, todėl abejomis rankomis suvelia sau plaukus ir atsidūsta.
-Tu laimėjai.
Iškeldamas abi rankas dabar jau plačiai nusišypso merginai. "Nėra čia nei ką galvoti. Puikiai žinai, kad turi būti klane, arčiau Bree, jeigu nori apsaugoti ją."
-Gal žinai, kur galėčiau rasti Vladimir?
Pasiteiraudamas abejomis rankomis pradeda tvarkytis neseniai suveltus plaukus. Tikrai nebuvo gera idėja eiti prašytis į klaną normaliai nesusitvarkiusiam.

Pasikiša pakabą po pažastimi ir prieina arčiau Diago. Pati savo rankom tvarko Diago šukuoseną.
-Tikriausiai kokiam savo kabinete, arba salėje.
Nepažinojo pilies dar. Tad negalėjo nurodyti kryptį.
-Tiesa, man taip pat reiktų su juo pašnekėti.