Miegamasis

Atėjusi į jau seniau įrengtą kambarį Sulpi jaučiasi šiek tiek sutrikusi dėl jausmų.Kol paguldo vaikelį į lovytę bežiūrėdama į jį apsiramina.Niekada ji nenorėjo vaikų, o štai dabar turi.Žaidžia su šio rankele kol jis užmiega tada pakyla ir ,kad jam netrugdytų išeina.

Kai mama šalia jo, žaidžia gulėdamas lovytėje, kol galutinai pasiglemžia jį miegas.

Atėjusi į kambarį atsisėda ant krėslo. Ilgai masto ir žiūri į miegantį vaikelį. Varkšei Sulpi siubingos mintys iš galvos neišėjo.

Miegodamas sudreba ir suraukia kaktytę, bet miega toliau.

Tyliai pasibeldusi į duris jas atidaro. Įeina tyliai į kambarį, kad neprižadintų vaikelio. Ant pirštų galiukų prieina prie Caleb ir iš viršaus pasižiūri į šį mažą stebūklėlį.
-Kaip aš tokio norėčiau.
Tyliai sušnabžda, kad neprikeltų mažylio.

Ateina, nes tikisi čia rasti žmoną. Ir nenustemba, kad čia yra ir Anthenodora.
- Eikite abi persirengti. Einame į Jasper Hale laidotuves.

-Eik Dora.
Pasako. Tada dar pataiso patalus vaikelui ir atsistoja. Su Dora teks pasišnekėt vėliau.
-Lauk manęs mašinoje. Ilgai netruksiu.
Nepadarius akių kontakto su vyru išeina persirengti į savo kambarį.

Paglosto vaikui galvelę ir nueina į garažą.

Išgirdusi naujieną užsidengia ranka burną. Nelaimė po nelaimės. Nueina.

Atėjusi dar paiima kūdikį ir reikiamas priemones bei nueina.

Ateina į kambarį ir su didžiausia šypsena išima vaikelį iš lovos.
-Neprailgo dienelė be manęs?
Pasiėmusi į rankas siūbuoja ir šnekina.

Ateina ir atsisėda ant sofos. 
-Šiandien daug nutiko. Pavargau.
Giliai atsidūsta.

-Taip...
Žvelgia į savo juodą suknelę.
-Gali palaikyti?
Net nelaukus atsakymo duoda vaikelį Dorai į rankas.
-Norėčiau persirengti šią juodą suknelę.
Atsipučia. Retai kada tenka eiti Sulpi į laidotuves. Eina iki spintos ir renkasi ką čia apsirengus.

Pasižiūri į vaikutį ir rodo jam visokias grimasas.
-Jis toks mielas.
Nenuleidžia akių nuo vaiko. 
-Tiesiog imk ir suvalgyk.
Kutena šį mažylį.
-Būsimas vadas.
Nusijuokia.

-Taip būsimas vadas.
Suburba kažką po nosimi ir persirengia surastus rūbus.
-Na pats laikas ir tau vaikų.
Persirengia rūbus čia pat vietoje.
-Galėsi ryti savuosius.

-O tai mano svajonė.
Pasvajoja.
-Na ne ryti vaikus, o jų turėti.
Nusijuokia.
-Mergaitę ir berniuką.
Pasireiškia Doros senos svajos.

Atsibunda. Nusižiovauja ir pasiražo Athenodoros rankose išleisdamas mielus garsus.

-Dora, su laiku bus.
Imdama batus iš spintos šneka ir juos apsimauna.Tada atsisukusi žiūri kaip Dora stovi su vaikeliu. Ji sutverta būti motina, atvirkščiai nei Sulpi.
-Ah kokie jūs mieli.

Pakutena Caleb pilvuką.
-Patys žinom ane, Caleb?
Pasižiūri į šio akutes.
-O tu eik kur nors prasiblaškyti. Aš pabūsiu su vaiku kol Aro grįš iš posėdžio.
Šypteli Sulpi.

-Bus dar to laiko prasiblaškyti.
Svarsto, kad kai kam reikėtų parodyti vaikelį.
-Einu užkasiu į virtuvę.
Pamojuoja savo vaikelui rankele atsisveikindama išeina.

Supuoja vaiką laukdama kol sugrįš Sulpicia.

Grįžta. Nors tik išgėrė arbatėlės pasijuto žymiai geriau. Lyg miegojusi parą.
-Ačiū, kad prižiūrėjai šį pusvalandėlį.
Pasiima vaikelį į rankas. Tai tikrai daug ką reiškė jai. Viena Athenodora, ir Gianna iš merginų Volteroje jai buvo malonios.

-Ko tik nepadarysi dėl pusseserės.
Šypteli Sulpiciai.
-Be to jis ramus vaikas. Keista.
Nusijuokia ir išeina.

Atsirėmusi į vaiko lovelę žvelgia dar pro langą, kaip rudeniniai lapai krenta. Stebi savo šviesiomis akimis vaikelį, apvalų veidelį. Reikėtų parodyti Calebui tikrajį tėvą, kol šis neturi patvarios atminties. Vis dėl to Sulpi buvo nusprendusi auginti šį kaip Volturį, ne Dacia. Atsistojusi nueina prie spintos, kur jau buvo parūpinti vaikiški rūbeliai. Išsirenka vienus šiltesnius ir perengia Calebą. Laiko vaiką rankuose. Labai jau rūpestinga Sulpi pasijuto. Išeina iš kambario.

Ateina į vaiko kambarį, nes nori su juo praleisti kuo daugiau laiko, tačiau priėjęs prie lovelės randa ją tuščią. Išeina.